Vėdinimas yra pagrindinė įgulos narių krovinių laikymo priemonė. Nors kai kurie mano, kad vėdinimas visada yra geriau nei nevėdinimas, tai ne visada tiesa. Krovinių skyriaus vėdinimas nėra paprastas; priklausomai nuo situacijos, yra skiriamos būtinos, nereikalingos, draudžiamos ir neįmanomos ventiliacijos ir netgi lėtos (leidžiančios patekti į gryną orą) ir greitos ventiliacijos.
Norint teisingai suprasti ir iš tikrųjų įvaldyti vėdinimo laiką, pirmiausia būtina suprasti objektyvų gamtos reiškinį, kai nematomi vandens garai kondensuojasi į matomus vandens lašelius (paprastai žinomus kaip rasa, o jūreiviai – kaip prakaitas). Tam tikroje temperatūroje vandens garų kiekis (ty absoliuti drėgmė, toliau – absoliuti drėgmė) viename kubiniame metre oro pasiekia tam tikrą lygį, tada jis kondensuojasi į vandens lašelius.
Šioje prisotintoje būsenoje santykinę oro drėgmę vadiname 100 %; jei vandens garų kiekis yra tik pusė prisotintos būsenos, santykinė oro drėgmė yra 50% ir pan., išveskite skirtingus santykinio drėgnumo lygius. Svarbu pažymėti, kad esant šiek tiek aukštesnei (arba žemesnei) temperatūrai, vandens garų kiekis ore turi būti šiek tiek didesnis (arba mažesnis), kad jis būtų prisotintas ir kondensuotųsi. Todėl, jei laivas išplaukia iš karto po krovinio pakrovimo uoste, kuriame yra labai aukšta temperatūra ir santykinė drėgmė, o pakeliui nėra ventiliacijos ir jis pasiekia labai žemos temperatūros vandens zoną, vandens garai, esantys ore triume, gali kondensuotis į mažus vandens lašelius ant šalto korpuso.
